Dvidešimt keturios valandos moters gyvenime

Rivjeros pensione ponios Henrietės pabėgimas su dieną prieš tai sutiktu jaunu prancūzu suskaldo nuolatinių svečių stalą. Pasakotojas, vienintelis ją ginantis, netrukus sulaukia ponios C. prisipažinimo: šešiasdešimt septynerių metų anglė dvidešimt metų saugo vienos dienos atminimą. Našlė, neturinti kuo užsiimti, ji vieną vakarą Monte Karlo kazino stebėjo ne lošėjų veidus, o jų rankas. Labai jauno vyro rankos ją sulaiko, ir ji nusprendžia įsikišti. Pasakojimas nagrinėja staigią aistrą, atsitiktinumą ir tą gyvenimo dalį, kuri telpa į dvidešimt keturias valandas.