Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu

1866 metais nepaaiškinama jūrų pabaisa kelia nerimą pasaulio laivynams, o 1867 metų liepą profesorius Aronaksas išplaukia jos gaudyti. Susidūrimo su pabaisa metu jis kartu su kanadiečiu harpūnininku išmetamas į jūrą, o jo tarnas šoka paskui jį: visi trys atsiduria Nautiluse, povandeniniame laive, kuriam vadovauja kapitonas Nemas. Kartu ir svečiai, ir belaisviai šio su sausuma nutraukusio ryšius žmogaus, jie perplaukia su juo viso pasaulio vandenynus. Romanas nagrinėja mokslą, žmogaus, gyvenančio už visų valstybių įstatymų ribų, laisvę ir tuomet dar nepažinto povandeninio pasaulio trauką. Vernas jungia gamtininko sąrašus ir nuotykių pasakojimą, sekdamas sustojimų ir audrų ritmu.